Kas buvo Žalioji Batų Tarna? Everesto Liūdnai Garsaus Alpinisto Istorija

Įvadas

Everesto kalnas dėl savo nuostabių aukštumų ir peizažų patraukė nuotykių ieškotojų ir alpinistų iš viso pasaulio dėmesį ir žavėjimą. Tačiau be nuostabių vaizdingų kraštovaizdžių ir viršūnių slypi ir nemažai rimtų istorijų. Viena iš jų – „Žalieji batai“.

„Žalieji batai“ – tai išsaugotas alpinisto, žuvusio ant Šiaurės rytų kalnagūbrio maršruto į Everesto kalną , kūnas. Dėl išskirtinių žalių alpinistų batų jis buvo lengvai atpažįstamas. Per pastarąjį dešimtmetį „Žalieji batai“ tapo liūdnai pagarsėjusiu Everesto orientyru, primenančiu kalno jėgas ir jos keliamą žalą alpinistams, siekiantiems tobulumo.

Žalieji batai, esantys mažame kalkakmenio urve maždaug 8,500 metrų aukštyje, yra maršrute, kuriuo naudojasi beveik kiekvienas alpinistas iš Tibeto pusės. Daugelis alpinistų sustoja Žaluosiuose batuose ne tik atsikvėpti, bet ir susivokti, kad kalnas gali nužudyti žmogų.

Augančioje ir vis labiau žinomoje Everesto alpinistų bendruomenėje ola, kurioje yra Žalieji batai, dažnai vadinama „Žaliaisiais batais“, o tai rodo, kiek giliai šio asmens istorija tvirtai įsitvirtino alpinizmo istorijoje. Jo buvimas nuolat primena, kad net ir turint geresnę įrangą, treniruotes ir prognozes, Everestas yra vieta, kur gamta įveikia visus alpinistų pasiruošimus.

Žaliųjų batų istorija tragiška ir kalba apie problemišką žmogaus siekių ir gamtos jėgų santykį. Žalieji batai tyliai primena mums apie kalnų agnostinės prigimties disfunkciją, o daugelis Everestą laiko didžiausiu ištvermės ir gebėjimų iššūkiu. Jo buvimas ir toliau įspėja bei įkvepia alpinistus, bandančius įkopti į Everesto viršūnę, o Žalieji batai išliks ne tik geografiniu žymekliu, bet ir neišdildomu ryšiu su Everesto pavojais.

Žalieji batai yra ypatingi, nes Evereste atlieka du vaidmenis. Pirma, kūnas tapo navigacijos orientyru mirtinoje vietovėje. Alpinistai naudoja Žaliųjų batų vietą kaip nuorodą, kad suprastų savo pažangą mirtinoje vietovėje. Be to, Žalieji batai neabejotinai atspindi riziką ir aukas, susijusias su alpinizmu aukštikalnėse.

Žaliųjų batų legenda

Kai alpinistai mini „žaliuosius batus“, jie turi omenyje nežinomą alpinistą, kurio kūnas tapo vienu iš labiausiai pagarsėjusių ir atpažįstamų Everesto kalno orientyrų. Pavadinimas kilęs iš žalių „Koflach“ batų, kuriuos avėjo alpinistas. Jie buvo atskiriami sniego fone ir buvo atpažįstami pro šalį einantiems žmonėms kylant ir leidžiantis. Laikui bėgant, „žalieji batai“ tapo niūriu orientyru ir Everesto pavojų simboliu. Kiekvienas alpinistas, kopiantis į Šiaurės rytų kalnagūbrį, pamatys šią tragišką figūrą savo kopimo metu.

Žaliųjų batų kūnas buvo rastas susisukęs gilioje kalkakmenio nišoje, dabar vadinamoje „Žaliųjų batų ola“. Ji yra maždaug 8,500 metrų gylyje Šiaurės rytų kalnagūbrio maršrute, liūdnai pagarsėjusios „mirties zonos“ pakraštyje, kurioje trūksta deguonies ir išgyvenimas įmanomas ribotą laiką.

Ola yra maždaug 350 metrų žemiau viršūnės ir kiek žemiau liūdnai pagarsėjusio „Pirmojo laiptelio“, todėl tai neišvengiamas orientyras bet kuriam alpinistui, kylančiam iš šiaurinės pusės. Ola pilna išmestų deguonies balionų, kurie dar labiau pabrėžia neigiamą aplinkos pobūdį.

Žali „Koflach“ batai tampa daugiau nei tik įrangos dalimi – jie tampa paprastu objektu, o nežinomas alpinistas – ilgalaikiu simboliu. Žalieji batai traukia akį dėl švytinčios spalvos, kuri ryškiai kontrastuoja su balta kalno platybe. Jie buvo pasikartojantis navigacijos ženklų šaltinis ir dabartinis pavojų, tykančių dideliame aukštyje Evereste daugelį sezonų, simbolis.

Žaliųjų batų simbolika išlieka ne tik kaip tragiška istorija, bet ir kaip galingas to, kas gali nutikti atšiaurioje Everesto aplinkoje ir kaip lengvai sėkmė gali virsti pralaimėjimu aukščiausiame pasaulio taške, vaizdavimas.

Tapatybė: Kas buvo Žalioji Batų Karjeros Ataka Evereste?

Sutariama, kad „Žalieji batai“ yra Tsewang Paljor, indų alpinistas ir Indijos ir Tibeto pasienio policijos (ITBP) narys. Dabar tai yra plačiausiai pripažįstama teorija tarp alpinistų ir istorikų dėl dviejų priežasčių: Paljor, kai mirė, avėjo išskirtinius žalius Koflach alpinizmo batus – batus, kurie yra lygiai tokie patys kaip „Žaliųjų batų“ batai, kai jo kūnas buvo rastas kalkakmenio oloje palei Everesto šiaurės rytų kalnagūbrio maršrutą. Ryšys tarp Paljor ir Žaliųjų batų išliko nepaisant daugelį metų vykusių diskusijų, nes Paljor tapo kalno pavojų ir kopimo aukštyje kainos simboliu.

Paljoro pasmerkta ekspedicija įvyko 1996 m. gegužę, kai jis prisijungė prie nedidelės grupės, siekiančios ambicingo kopimo į Everestą nuo mažiau lankomo Šiaurės rytų kalnagūbrio. Komandą sudarė šeši alpinistai su didele patirtimi. Kiekvienas iš jų susidūrė su nepalankiomis oro sąlygomis ir techniniais iššūkiais kopdamas į viršūnę. Be šerpų gidų pagalbos Paljoras, Subedaras Tsewang Samanla ir Lance'as Naikas Dordže Morupas paskutinį kartą bandė kopti į viršūnę 1996 m. gegužės 10 d.

Komanda artėjo prie viršūnės taisydama ledo laipiojimo virves ir ardydama takus kitiems alpinistams. Nenuostabu, kad trys komandos nariai viršūnės kopimo dieną pasuko atgal dėl sparčiai blogėjančių oro sąlygų, o Paljoras ir du kiti nariai toliau veržėsi pirmyn. Remiantis radijo transliacijomis, po vėlyvo pranešimo apie viršūnės pasiekimą, ryšys nutrūko ir nė vienas iš trijų negrįžo į aukštąją stovyklą.

Žaliųjų batų tragedija įvyko per liūdnai pagarsėjusią 1996 m. Everesto katastrofą – vieną blogiausių sezonų kalno istorijoje. Alpinistai tiek šiaurinėje, tiek pietinėje pusėse buvo įstrigę gyvybei pavojingomis sąlygomis per smarkią pūgą, per kurią per dvi dienas žuvo aštuoni alpinistai.

Paljoras ir jo komandos draugai žuvo audroje, padidindami alpinizmo sezono aukų skaičių. Paljoro kūnas, gulėjęs mažoje oloje 8,500 metrų aukštyje, tapo orientyru būsimiems alpinistams; niūriu priminimu apie pavojus ir aukų istoriją kopiant į Everesto viršūnę.

1996 m. Everesto tragedijos kontekstas

1996 m. kopimo sezonas dažnai vadinamas kruviniausiu Everesto kopimo laikotarpiu, nes per tris dienas, siaučiant tragiškai audrai, žuvo aštuoni alpinistai. Dėl didelio komercinių ekspedicijų antplūdžio ir daugybės komandų, bandančių tą pačią dieną įkopti į viršūnę, alpinistams kilo kliūčių ir košmarų dėl sinchronizacijos, nes jie dažniausiai rėmėsi gidų įmonėmis, kurios yra glaudžiai susijusios su nelaime.

Ši situacija iliustravo mirtinas spūsčių, gidų kompanijų konkurencijos dėl viršūnės ir Everesto mirties zonos nenuspėjamumo pasekmes. Ši 1996 m. Evereste įvykusi nelaimė visada siejama su žaliųjų batų istorija. Tsewang Paljor tapo žiaurios audros auka ir kartu su savo bendražygiais, įskaitant ekspedicijos vadovą Robą Hallą ir Scottą Fischerį, pasiekė Everestą.

Dauguma Šiaurės rytų kalnagūbrio tako alpinistų sutinka, kad Žalieji batai buvo indų alpinistas Tsewang Paljor. Kai kurie Krakauerio įvykių aprašyme pateikti teiginiai primena situacijos rimtumą ir žygius Himalajuose dideliame aukštyje. 1996 metų sezono katastrofos galiausiai yra ir niūrus priminimas apie mirtiną Everesto prigimtį, ir žvilgsnis į žmonių istorijas, slypinčias už kai kurių šalčiausių pasaulio vietų.

Kodėl žali batai liko Evereste

Everesto kalno kūnai, įskaitant ir „Žaliuosius batus“, dažnai paliekami dėl atšiaurių ir pavojingų kalnų kopimo sąlygų. Everesto mirties zona yra 8500 metrų aukštyje ir yra pagarsėjusi dėl pavojingai mažo deguonies lygio, minusinės temperatūros ir nenuspėjamų oro sąlygų.

Sušalusio kūno, sveriančio daugiau nei 100 kg, perkėlimui reikalingos specializuotos virvės ir įranga, patyręs gelbėtojas ir daug darbo jėgos. Gelbėtojų rizika ir saugumas dažnai nusveria kitų alpinistų iškėlimą.

Be to, dėl reto oro sraigtasparniai negali skristi didesniame nei tam tikras aukštis. Šiaurės rytų kalnagūbrio maršruto alpinistams jis tapo maršruto žymekliu ir atramos tašku. Ryškūs žali Koflacho batai ir kūnas kalkakmenio oloje padeda orientuotis „mirties zonoje“.

Tačiau kūno buvimas kelia etinių klausimų, nes alpinistams teko susidurti su nepatogia aplinkybe, kai jie prasilenkė su mirties zonoje negyvais savo kolegomis. Be jokios abejonės, pagrindinis tikslas mirties zonoje yra išlikimas, tačiau ten aukojamos aukos skirtos išgelbėti kitus. Sąlygos Evereste yra atšiaurios ir neišvengiamos; nei trauma, nei nepalankios aplinkybės.

Paslaptis ir diskusijos

Daugelį metų „Green Boots“ tapatybė buvo karšta tema alpinistų bendruomenėje. Sutariama, kad „Green Boots“ yra arba Dorje Morupas, kitas komandos alpinistas, arba Tsewang Paljoras, indų alpinistas, dalyvavęs 1996 m. Indijos ir Tibeto pasienio policijos (ITBP) ekspedicijoje.

Šią teoriją 1997 m. „Himalayan Journal“ straipsnyje išryškino premjeras Dasas, kuriame buvo pranešta apie tai, kad Morupas buvo pastebėtas smarkiai nušalęs Šiaurės rytų kalnagūbrio maršrute tarp Pirmojo ir Antrojo laiptelių. Paskutinė žinoma, kad Morupas buvo gyvas, tačiau jo būklė buvo prasta, o kai kurie mano, kad jis buvo alpinistas, kuris mirė susispietęs po rieduliu netoli 6-osios stovyklos – vietos, siejamos su Žaliaisiais batais.

Žaliųjų batų istorija lieka nežinoma dėl nerasto kūno ir ekstremalių sąlygų Everesto kalne. Kai kalne randami kūnai, jų neįmanoma atpažinti dėl ekstremalių klimato sąlygų, o jokie teismo medicinos įrodymai negalėjo patvirtinti Žaliųjų batų tapatybės. Nesvarbu, ar tai Paljoras, ar Morupas, Žaliieji batai išlieka priminimu apie mirtiną Everesto riziką ir ploną ribą tarp gyvenimo ir mirties kalne.

Pašalinimo bandymai ir dabartinė būsena

Žaliųjų batų kūnas, identifikuotas kaip Tsewang Paljor, keletą metų išliko gerai atpažįstamu ženklu Everesto šiaurės rytų kalnagūbrio maršrute. Ryškiai žalių batų kūnas išskyrė figūrą alpinistams, keliaujantiems per „mirties zoną“, esančią mažame kalkakmenio urve maždaug 8,500 2014 m aukštyje. Kai kuriose XNUMX m. ataskaitose teigiama, kad Žaliųjų batų kūnas nebuvo rastas jam skirtoje vietoje Evereste.

Manoma, kad Kinijos Tibeto alpinizmo asociacija, grupė, valdanti šiaurinę Everesto pusę, galbūt perkėlė kūną arba jį uždengė, kad sumažintų psichologinį poveikį alpinistams. Nors Žalieji Batai buvo pašalinti, jie visiškai nedingo nuo Everesto kalno. Kai kurie alpinistai teigia vėl matę kūną apie 2017 m., ne jo soste kaip žmogaus simbolio, o toliau oloje. Nepaisant Žaliųjų Batų dingimo iš akių, olose ir šlaituose vis dar nusėtos išmestos deguonies talpyklos.

Ši vieta alpinistams tebėra niūri vieta, kur jie gali pamatyti mirtiną Everesto kopimo riziką, tačiau Žalieji batai dabar tikrai mažiau pastebimi. Sprendimas perkelti Žaliuosius batus simbolizuoja kompromisą tarp emocinių sunkumų, susijusių su paliktais Everesto lavonais, ir mirusiojo neliečiamybės. Dauguma kūnų kalnuose paliekami dėl atšiaurių oro sąlygų, sudėtingo reljefo ir ribotų išteklių, tokių kaip pinigai ir saugos infrastruktūra.

„Žaliųjų batų“ incidentas ir toliau kursto etines diskusijas apie alpinistų ir valdžios institucijų įsipareigojimus dėl natūralių mirčių mirties zonoje. Nors slidės karkasas ir kūnas tebėra tragiškos Everesto istorijos dalis ir yra reikšmingas palikimas daugeliui kopiančiųjų į aukščiausią viršukalnę.

Žaliųjų batų palikimas

„Žaliųjų batų“ istorija padėjo geriau suprasti pavojus ir realybę, kylančius kopiant į Everestą. Sušalęs kūnas, žinomas kaip populiarus orientyras Šiaurės rytų kalnagūbryje, verčia alpinistus susidurti su mirtinais „mirties zonos“ pavojais ir psichologiniais sunkumais, susijusiais su tiesiog išlikimu gyvam. „Žaliieji batai“ tapo svarbiu priminimu nuotykių ieškotojams, įveikusiems Everesto žygį.

„Žaliųjų batų“ palikimas atsispindėjo daugelyje knygų, dokumentinių filmų ir reportažų, įskaitant Jono Krakauerio „Into Thin Air“ ir daugybę dokumentinių filmų apie alpinizmą, kuriuos išprovokavo 1996 m. Everesto katastrofa. Daugumoje šių pasakojimų atkreipiamas dėmesys ne tik į žmogiškąją kopimo į tokį didelį aukštį kainą, bet ir į etines dilemas, su kuriomis susidūrė alpinistai. „Žaliųjų batų“ istorija ir toliau lieka įdomi ir šviečia auditoriją visame pasaulyje, pabrėždama kalno negailestingumą ir aukas, kurias deda tie, kurie bando pasiekti jo viršūnę.

Galiausiai, „Žalieji batai“ primena niūrią Everesto realybę. Žalieji batai yra daugiau nei navigacijos taškas, nes jie simbolizuoja ribą tarp gyvenimo ir mirties, drąsą, atkaklumą ir tragišką alpinistų, atvykstančių į aukščiausią pasaulio kalną, likimą.

Išvada

Žaliųjų batų istorija yra vis dar menanti paslaptis, kuri vis dar kirba kai kurių žmonių, ypač alpinistų, galvose. Nors visi, regis, tiki, kad Žaliieji batai yra Tsewang Paljor, indų alpinistas, žuvęs per 1996 m. Everesto katastrofą, jo tikroji tapatybė niekada nebuvo oficialiai patvirtinta ir pasimetė atšiaurioje mirties zonos realybėje.

Šiaurės rytų kalnagūbryje, mažame kalkakmenio urve, Žalieji batai tapo daugiau nei sušalusiu kūnu; tai tapo populiariu orientyru ir priminimu kiekvienam alpinistui apie galimą riziką, susidūrimus ir pavojingą kelią, su kuriuo alpinistas susidurs kopdamas į viršūnę.

Žalieji batai dešimtmečius atspindi fizinius ir psichologinius aukštikalnių alpinizmo aspektus. Tai ne tik navigacijos žymeklis, bet ir priminimas apie žmogiškąją kainą, susijusią su kopimo į Everestą šlove.

Pokalbis apie tapatybę, etinius klausimus ir istorijas negali padėti sudėtingai legendai. Net jei kūnas buvo perkeltas ar uždengtas 2014 m., jo palikimas vis dar giliai įsišaknijęs Everesto istorijoje ir kultūroje.

Galiausiai, Žalieji batai yra galingas simbolis, skatinantis daugelį alpinistų mąstyti kitaip: ar tai įspėjimas apie mirtinas Everesto viršūnės įveikimo pasekmes, ar tai žmogaus atkaklumo ir ryžto bet kokia kaina įkopti į Everestą simbolis?

Paslaptinga figūra įkūnija abi prasmes, primindama, kad Everestas yra vieta, kur ambicijos susiduria su didžiausiais gamtos iššūkiais. Kiekvieną žingsnį į priekį apsunkina paaukotos gyvybės ir siekiamos ambicijos.